Įsivaizduokite įprastą situaciją: renovuojate butą ar namą. Išnešate senas duris, plyteles, lentas, radiatorių, gal net langus. Dalis jų dar visai „gyvi“ – tik nebemadingi arba netinkantys jūsų projektui. Vis dėlto dažniausiai jie keliauja į atliekų srautą.
Kodėl tai svarbu? Todėl, kad moksliniai tyrimai rodo: statybos sektorius yra vienas didžiausių pasaulinės energijos vartotojų. Jungtinių Tautų aplinkos programos duomenimis, pastatų statyba ir eksploatavimas sudaro daugiau nei trečdalį pasaulinio energijos vartojimo. Kiti tyrimai atskleidžia ir dar vieną paradoksą – nors daugiau kaip 90% pastatų „turinio“ teoriškai galėtų būti panaudota pakartotinai, realybėje po griovimo „antrą gyvenimą“ gauna tik apie 20–30% statybinių medžiagų. Šie skaičiai leidžia daryti svarbią išvadą: problema nėra vien technologinė. Tyrimai pabrėžia, kad pakartotinis statybinių medžiagų naudojimas stringa ne todėl, kad trūksta sprendimų, o todėl, kad nepakankamai susijungia žmonės, informacija ir pasitikėjimas. Būtent dėl šios priežasties piliečių įsitraukimas tampa lemiamu veiksniu.
Kalbant apie žiedinę ekonomiką statybose, dažnai daug dėmesio skiriama įmonėms – rangovams, griovimo ar perdirbimo sektoriui. Tačiau analizuojant skirtingų šalių patirtis ir skaitmenines statybinių medžiagų mainų platformas, matyti, kad svarbią vietą jose užima galutiniai naudotojai – individualūs būsto savininkai ir „pasidaryk pats“ entuziastai. Tai rodo, kad žiediniais principais paremta statyba negali vykti vien „tarp profesionalų“.
Tyrimai leidžia piliečių vaidmenį matyti daug plačiau. Gyventojai yra medžiagų savininkai, kurie po remonto sprendžia, ar medžiagas išmesti, ar perduoti kitam. Jie yra pirkėjai, galintys sąmoningai rinktis pakartotinai naudojamas medžiagas. Jie taip pat yra nuomonės formuotojai, kurių patirtys skatina pasitikėjimą ar nepasitikėjimą tokiais sprendimais bendruomenėse. Galiausiai, piliečiai tampa ir spaudimo šaltiniu, kai jų poreikiai pradeda daryti įtaką savivaldybių sprendimams, taisyklėms ir paskatoms.
Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama, kad šį procesą gali paspartinti skaitmeninės platformos. Jos padeda ne tik sujungti pasiūlą ir paklausą, bet ir kurti skaidrumą, atsekamumą bei pasitikėjimą – savybes, kurios yra itin svarbios kalbant apie naudotas statybines medžiagas. Vis dėlto tyrimai taip pat aiškiai rodo: technologijos pačios savaime žiedinės ekonomikos neužtikrina.
Platformų sėkmė priklauso nuo to, ar jos geba įtraukti žmones. Analizuojant skirtingus pavyzdžius matyti, kad piliečių įsitraukimas stiprėja tada, kai kuriamas pasitikėjimas, pateikiama aiški ir praktiška informacija, o pats dalyvavimas yra paprastas ir prasmingas. Žmonės dažnai nesirenka pakartotinio naudojimo ne dėl nenoro, o dėl neaiškumo – kaip išmontuoti, ar medžiaga tinkama, ar ji bus kam nors naudinga.
Kai šios kliūtys sumažinamos, individualūs sprendimai pradeda kauptis. Tyrimai rodo, kad ilgainiui tai virsta bendruomeninėmis praktikomis: žmonės dalijasi patirtimi, rekomenduoja vieni kitiems, jungiasi prie vietinių iniciatyvų. Taip žiedinė statyba ima veikti ne kaip pavienis eksperimentas, o kaip socialinis procesas.
Todėl žiedinė ekonomika statybose yra ne vien technologijų ar reguliavimo klausimas. Moksliniai tyrimai vis aiškiau rodo, kad jos sėkmė priklauso nuo žmonių – nuo kasdienių piliečių sprendimų, pasitikėjimo ir noro dalyvauti. Kai piliečiui tai padaryti yra paprasta, saugu ir prasminga, statybinės atliekos ima virsti tuo, kuo jos iš tiesų gali būti – ištekliais, turinčiais antrą gyvenimą.
Tyrimo rezultatai gauti vykdant projektą „Civilinės inžinerijos mokslo centras“ (Projekto Nr. S-A-UEI-23-5, ŠMSM)
pilieciumokslas.lt 